Kartais girdime sakant: ne ðventieji puodus lipdo ir ðventieji po mûsø þemæ nevaikðto. Netiesa. Šventieji ne ið debesø nukrinta. Visi jie ðios mûsø þemës takais vaikðèiojo, ir dabar daugybë jø tebevaikðto. Dievas ir Jo angelai ir dabar mato daugybæ ðventøjø èia pat, apie mus, tik mes jø nepastebime. Duonkepiai, statybininkai, mokytojai, gydytojai, ligoniø slaugytojos, tarnautojai, troleibusø ir autobusø vairuotojai..., kurie gerbia Dievà, myli þmones, vengia nuodëmiø ir savimeilës, nuoðirdþiai ir iðtikimai atlieka savo profesijos darbus ir ðeimos pareigas... Šventumas – tai ne utopiniø , didþiø ir nerealiø darbø atlikimas. Šventumà iðreiðkia pirmiausia tie maþi kasdieniai darbeliai, pagal Dievo valià ir su meile atliekami.
Šventasis mûsø Tëvynës globëjas Kazimieras augo Krokuvoje, karaliaus dvare ir buvo auklëjamas kaip valstybës veikëjas. Jo tëvà Kazimierà jau trylikametá Lietuvos didikai 1440 m. iðsirinko didþiuoju kunigaikðèiu atskirai nuo Lenkijos, o septyniolikmetis buvo pakviestas tapti ir Lenkijos karaliumi, taip atnaujinant dviejø valstybiø personalinæ unijà. Kai vyriausias jo sûnus Vladislovas þuvo kare su turkais. visiems buvo aiðku, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostas turi tekti antrajam sûnui – Kazimierui. Net mëginta já keturiolikmetá padaryti Vengrijos karaliumi, tik þygis nepavyko. Nepaisant ðios nesëkmës, jis toliau buvo mokomas humanistiniø ir kariniø mokslø, tëvas já ir vieneriais metais jaunesná brolá Jonà Olbrachtà daþnai veþiodavosi su savimi po Lenkijà ir Lietuvà, rodydamas, kaip reikia vietoje spræsti valstybinius reikalus.

Nuo 1481 m. jaunasis Kazimieras puikiai laikë valstybës valdymo egzaminà. Tëvui esant Lietuvoje, jis, gyvendamas Radome, iðmintingai ir drausmingai valdë Lenkijos karalystæ. Sudrausmino lupikaujanèius pareigûnus, sutramdë siautëjanèius plëðikø bûrius, keletui metø á prieká sutvarkë valstybës finansus taip, kad karalystës biudþetas tapo pertekliniu. Buvo labai sunku to pasiekti, þinant didikø apetità puotoms ir linksmybëms, bet karalaièio kilnus elgesys ir autoritetas laimëjo. Kazimierà mylëjo visa Lenkija, nuo turtingo iki vargðo, tad ir jo potvarkiø buvo klausoma.

Paskutinius gyvenimo metus karalaitis praleido Lietuvoje: Vilniuje, Trakuose, Medininkuose, Gardine. Dirbo valstybës kanceliarijoje, buvo atsidëjæs maldai ir gailestingumo darbams. Mëgo lankyti Vilniaus baþnyèias net naktá, melstis Švenèiausiame Sakramente budinèiam Jëzui. Kai rytà dvariðkiai puldavo ieðkoti dingusio karalaièio, ne kartà rasdavo já uþsnûdusá prie Katedros durø.

Lankydamas vargðus jø lûðnose, uþsikrëtë vargðø liga – plauèiø dþiova. Neiðmanantys gydytojai pasiûlë anais laikais populiarià priemonæ: priimti parinktà graþià gulovæ. Draugai, dvariðkiai ir artimieji ákalbinëjo pasigailëti savo jaunystës ir jø vilèiø, bet karalaitis grieþtai atkirto: Malo mori quam foedari – verèiau man mirti negu susitepti! Tai padràsinantis skaistumo pavyzdys Lietuvos jaunimui – merginoms ir vaikinams mûsø dienomis, kai nuolat juos dirgina seksuali reklama ir erotikos perkrauti tele ir kino ekranai.

Karalaitis maldingai mirë Gardino pilyje 1484 m. kovo 4 d. ir buvo palaidotas vienoje Vilniaus Katedros koplyèiø Atmindami jo pamaldumà, gerumà vargdieniams ir skaistumà, þmonës tuojau pradëjo kalbëti apie kaip apie ðventàjá. Jo garsas dar plaèiau pasklido, kai 1518 metais, pasirodæs kaip riteris ant balto þirgo, pervedë Lietuvos didþiosios kunigaikðtystës pulkus per patvinusià Dauguvà ir padëjo laimëti mûðá prieð daug gausesnæ Maskvos kunigaikðtystës kariuomenæ.

Popieþiaus legatas Zacharijas Fereris 1520 m. apklausë daugybæ artimai Kazimierà paþinojusiø asmenø ir to þygio dalyviø, paraðë pirmàjà jo biografijà, kuri buvo iðspausdina, ir jau 1521 m. Kazimieras buvo áraðytas á ðventøjø sàraðus. Popieþius Klemensas VIII 1602 m. patvirtino ðá áraðymà, tada 1604 m. Vilniuje vyko neapsakomai didingos iðkilmës ðventojo karalaièio garbei. Šv. Kazimieras paskelbtas Lietuvos globëju 1636 m., viso pasaulio lietuviø jaunimo globëju – 1950 m.

Kai sovietø valdþia 1950 m. uþdarë Vilniaus Katedrà, ðventojo sarkofagas buvo perkeltas á Šventøjø apaðtalø Petro ir Povilo baþnyèià. Prie jo ávyko ir svarbiausi Lietuvos Krikðto 600 metø jubiliejaus minëjimai. Tik 1989 metø kovo 3 dienà ðventojo Globëjo relikvijos ant klierikø peèiø sugráþo á savo vietà, á graþiàjà koplyèià Katedroje.

Šventojo Kazimiero atminimas traukia ir dràsina tikinèiøjø, ypaè jaunimo ðirdis. Po gilios, nuoðirdþios maldos, kartasi paèioje Katedroje ar net prie jos durø, patiriame, kaip iðsisprendþia svarbûs i smulkûs, atrodæ neiðriðami dalykai. Nesigëdykime praðyti jo uþtarimo Dievui ir Švenè. Motinëlei, kurià jis taip mylëjo, giesmæ jos garbe savo ranka iðsiraðë ir jà á karstà ádëti papraðë. Visa ðirdimmi tikëkimës bûsià iðgirsti, nes Šventoji Dvasia ákvepia mûsø praðymus ir juos iðpildo.

„Su Jëzum ir Marija“, 2008 m.,
Vilniaus Švè. M. Marijos Nekaltojo Prasidëjimo parapija